Konstantinopolis. Paskutinė didžioji apgultis 1453 m.

Tai nepaprastai įtemptas pasakojimas apie narsą ir žiaurumą, technologinį išradingumą, ištvermę ir sėkmę.

Autorius pradeda šią epinę istoriją nuo keleto Mažosios Azijos žemėlapių, piešiančių vietovės geografiją, dėl kurios Konstantinopolis tapo tokia svarbia strategine vieta. Taip pat sužinome apie šio miesto kilmę: Konstantinas Didysis nusprendė perkelti Romos imperijos sostinę iš Romos į Bizantiją, kurią maždaug 330 m. pervadino Konstantinopoliu (dabartiniu Stambulu). Rytų Romos imperija peraugo į Bizantijos imperiją.

1453-iųjų pavasarį Osmanų imperijos tiurkai užpuolė Konstantinopolį, siekdami senos islamo svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę.

Per apgultį nedidelis būrys prastai pasirengusių gynybinių pajėgų, kurios skaičiumi teprilygo dešimtadaliui užpuolikų, aršioje kovoje sausumoje, ant vandens ir po žeme susirėmė su galinga otomanų armija. Kovotojams vadovavo du išskirtiniai vyrai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI. Abiejų pusių kovotojai manė, kad artėja pasaulio pabaiga, nes pirmąkart buvo masiškai naudojamas artilerinis bombardavimas. Šios apgulties atomazga, kuri buvo nulemta per keletą 1453 m. gegužės 29-osios valandų, yra vienas įstabiausių momentų pasaulio istorijoje.

Įspūdinga istorija apie Mechmedą II – kaip šis žmogus buvo užaugintas ir kaip jis tapo sultonu – žmogumi, kuris galiausiai užkariavo Bizantijos sostinę. Reikia pripažinti, kad 1400-aisiais Bizantijos imperija smarkiai nyko, tačiau legendinės sienos bėgant amžiams buvo didžiulė kliūtis ir atlaikė ne mažiau kaip 23 bandymus įsiveržti.

Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas